Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Brodskis

Josifas Brodskis (1940–1996) – poetas ir eseistas, Nobelio premijos laureatas, laikomas svarbiausiu rusų „sidabro amžiaus“ lyrikos laurų paveldėtoju, o kartu – vienu didžiausiu Jungtinių Amerikos Valstijų ir viso pasaulio poetu. Savo įpėdiniu jį laikė Ana Achmatova, o po Achmatovos mirties jis, anot poeto Jevgenijaus Reino, tapo centrine rusų poezijos ir literatūros figūra – nors jo eilės nebuvo spausdinamos.
Brodskis gimė ir jaunystę praleido Sankt Peterburge (tuomet pervadintame Leningradu). Su šio miesto architektūra ir kultūros tradicija jis jautėsi labai suaugęs, daugeliu požiūriu su Peterburgo dvasia tapatino ir savo kūrybą, ypač – potraukį klasicizmui, formos aiškumui, eilėraščio prasmės architektūrai. Poeto šeimos šaknys žydiškos, o iš motinos pusės susijusios su Lietuva – Brodskio močiutė gimusi Baisogaloje, čia gyveno jos šeima, kurioje mokėta ir lietuviškai. Didelę vaikystės dalį tose apylinkėse praleido ir motina Marija Volpert, gimusi Daugpilyje („baltiškas tipažas“, anot paties poeto), kuri jau sovietiniais metais Leningrade ištekėjo už geografo ir žurnalisto Aleksandro Brodskio. Dar vienas įdomus sutapimas – 1940-ųjų gegužės 24 d. poetas Leningrade gimė Lietuvių gatvėje (Litovskaja ulica). Tačiau, anot paties Brodskio, vėlesnės jo simpatijos Lietuvai nesusijusios su kilme – jos buvusios asmeninės ir atsiradusios dėl stiprių bičiulystės ryšių.
Prasidėjus karui, 1941-ųjų gale tėvas, tapęs laivyno karininku, sugebėjo kūdikį kartu su motina išvežti už Leningrado blokados žiedo. Vėlesnius savo vaikystės ir jaunystės metus Brodskis praleido tame pačiame mieste, istoriniame name prie garsiojo Litejnyj („Liejyklos“) prospekto ir Pestelio gatvės sankryžos (tą namą ir visą pokario Peterburgo atmosferą Brodskis detaliai aprašys savo išskirtiniuose esė). Mažoje komunalinio buto nišoje (šeima turėjo tik „pusantro kambario“), atsidalinęs nuo tėvų savo kampą knygų spintomis, jaunuolis leisdavosi į keliones literatūros erdvėse, kadangi stalinizmo tikrovė skatino tik viena – atsiriboti. Tačiau iš kitų bendraamžių jis išsiskyrė dar ir laisvumu, principais, asmenine valia, kuri sovietinės sistemos buvo ypač gniuždoma: „dešimtmetę mokyklą baigdavome turėdami valios jėgą, nė kiek ne didesnę už dumblių. Ketveri metai kariuomenėje (į ją vyrus šaukdavo devyniolikos) užbaigdavo visiško kapituliacijos prieš valstybę procesą“. Būdamas penkiolikos metų ir jau nebegalėdamas pakęsti sovietinės mokyklos paistalų, Brodskis tiesiog ją metė – atsistojo per pamoką ir išėjo pro mokyklos vartus, žinodamas niekada nebegrįšiąs (tai vadino savo pirmuoju laisvu poelgiu). Toks protestas jam reiškė sunkų, atsitiktinį, kartais kone neįsivaizduojamą darbą – iš pradžių Brodskis stojo prie frezavimo staklių metalo fabrike, paskui dirbo katilinės kūriku, švyturio sargu, netgi darbininku lavoninėje. Vasarą pasisamdydavo į geologines ekspedicijas.
Nuo septyniolikos metų pradėjusio intensyviai rašyti jaunuolio eilėraščiai gimė tartum iš visiškai kitos, nesuvaržytos ir nenuskurdintos vidinės erdvės, iš pačios kalbos ir poezijos karalystės, kuri egzistuoja, Brodskio manymu, anapus istorijos bei politikos ir pati išsirenka tuos, kurie jai turi tarnauti. Jo kūryboje nebuvo nė pėdsako privalomos sovietinės ideologijos, bet kita vertus – nebuvo ir patetiškų antisovietinių deklaracijų: tiesiog asmeninis individo balsas, atviras liudijimas apie sužalotą tikrovę, dialogas su Europos ir rusų kultūros tradicija, o visų svarbiausia – sąmonės gyvybė ir kalbos galybė, vis sodresnis ir vis labiau rafinuotas poezijos skambesys. Juose suderinami visi kalbos registrai – ir meno žodynas, ir žemasis žargonas. Tai – labai savitas tikslios, hierarchiškos klasikos ir maištingo avangardo, eksperimentavimo derinys.
Brodskis teigė, kad poetas turi stengtis patikti ne savo amžininkams, o savo pirmtakams. Tad jo eilėraščiai buvo parašyti tokia intonacija, kuri jau savaime nederėjo su komunistinės ideologijos reikalavimais. Suprantama, Brodskio tekstai nebuvo spausdinami ir plito tarp skaitytojų tik nuorašais, darytais mašinėle ar ranka, jų buvo mokomasi mintinai. Septintojo dešimtmečio pradžioje šie nuorašai pasiekė ir Lietuvą. Didelį įspūdį klausytojams tuomet darė paties poeto skaitymas – lyg įtaigus, magiškas veiksmas (Tomas Venclova 1966 m. dienoraštyje liudija: „Balsas buvo pritrenkiantis – net labiau, negu eilės... Buvo sunku – juk angelo ar mūzos ilgai klausytis neįmanoma“). Sovietų imperijoje augo neoficialus didelio jauno talento pripažinimas – juk tai jį aukščiausiai vertino ir su juo nuolat bendravo pati Achmatova. Brodskio populiarumas pasiekė tokią ribą, kurios valdžia nebegalėjo toleruoti: dvidešimt ketverių metų poetas buvo suimtas gatvėje, kalinamas garsiame Leningrado kalėjime Kresty („Kryžiai“), „gydomas“ psichiatrinėje ligoninėje, galiausiai surengtas jo viešas teismas už „veltėdžiavimą“. Tačiau tai Brodskio neįbaugino (nors būnant kalėjimo kameroje jį ištiko širdies smūgis), o tik dar labiau padidino jo žinomumą. Poeto teismo proceso stenograma greit išplito po visą pasaulį ir tapo istoriniu dokumentu, liudijančiu laisvo kūrėjo ir totalitarinės sistemos dvikovą.
1964-aisiais Brodskis buvo penkeriems metams ištremtas į katorgą šiaurėje, į kaimą prie Archangelsko, tačiau ten toliau rašė eilėraščius ir iš žodyno savarankiškai mokėsi anglų kalbą. Negalėdama nuslopinti Vakaruose kilusio pasipiktinimo, sovietų valdžia po pusantrų metų Brodskio katorgą atšaukė. Ir vėl atsisakęs prisitaikyti (išleisti valdžiai priimtiną eilėraščių rinkinį), tremties ir kalėjimų sutrikdytos sveikatos, Brodskis buvo globojamas bičiulių, glaudėsi jų butuose, keliavo. 1966 m. rugpjūtį bičiuliškai pakviestas vilniečių Ramūno ir Audroniaus Katilių, apsistojo jų bute Liejyklos gatvėje, čia disidentiškai nusiteikusiam jaunimui skaitė savo eilėraščius ir susipažino su poetu Tomu Venclova – tarp jų prasidėjo ilgametė draugystė ir intelektualinis bendravimas, dėmesys vienas kito kūrybai. Keletas vėlesnių atvykimų į Lietuvą, klajonės su draugais po Vilniaus senamiestį, kelionės į Kauną ir Palangą, intelektualus bendravimas paliko svarbių pėdsakų Brodskio kūryboje – tai pirmiausia eilių ciklai Lietuviškas divertismentas (1971) ir Lietuviškas noktiurnas: Tomui Venclovai (1973–1983). Juose Lietuva iškyla ir kaip darni, žmogui jauki erdvė ir kaip įtemptų egzistencinių, netgi metafizinių dramų kraštas.
1972-aisiais buvo tiesiai pasiūlyta rinktis: emigruoti arba vėl būti uždarytam į kalėjimą ar psichiatrinę ligoninę. Priverstas apleisti Leningrade savo senus tėvus (jų taip ir nebepamatė gyvų), išsiskirti su žmona ir palikti penkiametį sūnų, Brodskis vis dėlto pasirinko emigraciją – kitu atveju žinojo būsiąs sunaikintas.
Nebaigęs jokios mokyklos ir neturėjęs jokio diplomo Brodskis vien dėl savamoksliškai įgyto didžiulio išsilavinimo iškart buvo pripažintas kaip universiteto literatūros dėstytojas, ir juo dirbo iki pat mirties (iš viso – šešiuose JAV ir Didžiosios Britanijos universitetuose). 1978-aisiais jis, Sovietų Sąjungoje „gydytas“ psichiatrinėse ligoninėse, tapo Jeilio universiteto garbės daktaru. Asmeninė ir intelektualinė draugystė jį ypač susiejo su kitais dviem JAV atsidūrusias poetais emigrantais – Česlovu Milošu ir Tomu Venclova (sakėsi sudarą savitą „poetinį triumviratą“).
1987-aisiais Brodskiui paskirta Nobelio literatūros premija tik patvirtino iki tol jau ne vieno rašytojo ir kritiko ištartus žodžius, kad jis – vienas didžiausių XX a. poezijos vardų. Tačiau Sovietų Sąjungoje apie šį premijos įteikimą nebuvo viešai pranešta, o po jos Rusijoje išspausdintų Brodskio eilėraščių skaičius tepasiekė dešimt. Vėliau sekė daugelis kitų prestižinių premijų ir įvertinimų (pavyzdžiui, 1992-aisiais Brodskis paskelbtas JAV nacionaliniu poetu-laureatu). Yrant sovietų imperijai, jo uždraustos eilės pradėtos vis plačiau spausdinti ir skaityti tėvynėje, pagaliau 1990-aisiais pirmą kartą Leningrade ir Maskvoje pradėtos leisti jo knygos.
Sugrįžimas į gimtąjį miestą taip ir neįvyko – poetas amžiams liko tobulojo, literatūrinio Peterburgo ir pasaulio poezijos figūra. Brodskiui būnant vos 55-erių, neatlaikė tremties ir kalinimų nualinta širdis. Buvo palaidotas Venecijoje, mieste, kurį itin mylėjo, istorinėse San Mikelės kapinėse.

Mindaugas Kvietkauskas

Literatūra

Brodskis

Ar žinote, kad...